Monopolistas turi ypatingą privilegiją, kokios neturi konkuruojantis su kitais gamintojais. Jam nebūtina parduoti visą savo produkciją vienoda kaina; jis gali, naudodamasis konkurencijos nebuvimu, skirtingai traktuoti įvairias rinkas ir kiekvienoje iš jų nustatyti skirtingą kainą. Žinome, kad chirurgai dažnai nustato įvairiems pacientams skirtingą mokestį už savo paslaugas: vienam savo pacientui chirurgas gali padiktuoti 100 sv. st. užmokestį už operaciją, už kurią iš kito paims tik 50 sv. st. Geležinkelis dažnai skirtingai traktuoja, t. y. diskriminuoja, pervežamas prekes, imdamas už baldų vežimą daugiau negu už anglių. Leidėjai dažnai išleidžia vieną ir tą pačią knygą keliais leidimais, kurių vieni labai brangūs, kiti visai pigūs. Arba pramonininkas gali pardavinėti prekes užsienyje daug mažesne kaina negu namuose.

Įprastinis diskriminacijos tikslas yra padidinti pelną. Apdairiai nustatydami skirtingas kainas, kad geriau prisiderintų prie įvairių rinkų, monopolistiniai gamintojai gali parduoti daugiau prekių ir gauti didesnius pelnus, negu kad jie gautų nustatę vienodą kainą visoms savo prekėms. Tokia taktika ypač populiari, kai jie gali pelnytis dėl masto ekonomijos, kadangi jų vieneto kaštai, plečiantis gamybai, mažėja.

Bet tokia diskriminacija monopolistas gali užsiimti tiktai ten, kur prekė, parduota pigesnėje rinkoje, negali arba nebus pergabenta ir parduota brangesnėje rinkoje. Nepasiturintis pacientas negali perparduoti savo gydytojo paslaugų didesne kaina. Pramoninis elektros energijos vartotojas, kuris moka už elektrą pagal žemesnį tarifą, negali perparduoti savo elektros gyventojų butams. Vadinasi, diskriminuojančio monopolisto sėkmė priklauso nuo labai puikios orientacijos savo prekių rinkoje ir tų prekių pirkėjų psichologijoje.

DEMPINGAS

Dempingas paprastai reiškia prekių pardavimą užsienio rinkose mažesne kaina negu tėvyninėje rinkoje arba kaina, kuri yra mažesnė už gamybos kaštus panašių prekių, gaminamų toje šalyje, į kurią atvežtos parduodamos prekės. Dempingo dažnai griebiasi monopolistinės organizacijos, norėdamos užvaldyti užsienio rinką arba realizuoti savo produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus paklausą, arba siekdamos išplėsti gamybą, kad būtų gauta masto ekonomija

Pavyzdžiui, pramonininkas, norėdamas gauti pelną, atsirandantį gaminant dideliais kiekiais, gali būti pasirengęs realizuoti tą savo produkcijos dalį, kurios nebepriima sava rinka, bet kokia kaina tol, kol tokia kaina atlygina jo pirminius produkcijos vieneto gamybos kaštus. Natūralu tai, kad vietinės ir užsieninės kainos skirtumas turi būti mažesnis negu prekių vežimo kaštai plius dydis muito, kuriuo gali būti apdėdamos tos prekės; antraip tos prekės bus perkamos užsienio rinkoje ir reeksportuojamos atgal į tėvyninę rinką.

Dempingas, siekiant įsigalėti užsienio rinkose, praeityje buvo ne taip retai panaudojamas; ypač tuo užsiimdavo Vokietija, taikydamasi į tada dar ekonomiškai neginamos Didžiosios Britanijos ir kitų šalių rinkas. Dažniausiai tas, kuris imasi dempingo metodo, išlaiko mažas kainas užsienio rinkose „išmetamoms” prekėms tol, kol vietiniai gamintojai pasitraukia iš konkurencinės kovos. Tada, įgiję visišką ar dalinę monopoliją, jie pakelia kainas siekdami pelno padidėjimo.

Tokie metodai perkančioms šalims neišvengiamai žalingi: jie sukelia kainų svyravimus, prekybos ryšių perdislokavimą ir gali suteikti daug vargo ir nuostolių tiems gamintojams, kurie gamina panašias prekes. Dabar šalių vyriausybės užkerta kelią svetimų šalių prekių dempingui jų rinkose apskritai uždrausdamos jas įvežti, nustatydamos importo kvotas arba apdėdamos jas dideliais muitais.

Vadinasi, turėtų būti akivaizdu, kad pardavimas didžiausiomis kainomis arba pardavimas gausiausio galimo produkcijos kiekio nebūtinai duos monopolistui didžiausią pelną.

Jei monopolisto prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsningumas, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa, esant mažai kainai, garantuoja didžiausias grynąsias pajamas.

Jei monopolisto prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t. y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Egzistuojant substitutams, monopolistas negali smarkiai pakelti kainos, jei jis tų substitutų nekontroliuoja. Antraip paklausa pereis nuo jo produkto prie substitutų.

Netgi jei nėra substitutų, monopolistas, nustatęs labai didelę kainą neelastingos paklausos prekei, gali neišlaikyti tos kainos, nes yra pavojus susilaukti vyriausybės įsikišimo. Vyriausybė gali imtis pareguliuoti kainą taip, kad visuomenė nebūtų išnaudojama.

Iš viso to išplaukia, kad monopolinė kaina nebūtinai yra didelė kaina. Net paties monopolisto požiūriu kaina neturėtų būti didelė, nes, kai yra maža kaina, skatinanti paklausą, monopolistas gali padidinti savo gamybinio aparato efektyvumą ir pasiekti labai žemą kaštų lygį. Jis gali pelnytis iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu ir sutelkiant gamybą geriausia technika aprūpintose įmonėse, apsieinant be reklamos ir propagandos kaštų bei standartizuojant produkciją. Apskritai didelė paklausa, esant mažoms kainoms, padeda monopolistui kelti bendrąjį savo organizacijos efektyvumą. Trumpai kalbant, jis gali gauti visą įmanomą naudą iš masto ekonomijos.

Visa tai galime iliustruoti nurodydami plačiai žinomą automobilių fabrikantą, velionį Henrį Fordą (Henry Ford), kuris vienu metu turėjo tokią lengvųjų automobilių gamybos monopoliją, kad seno tipo „Fordo važiai” buvo žinomi praktiškai visame pasaulyje. Bet Fordo monopolija buvo apribota galimos substitutų konkurencijos (t. y. kitų firmų pigių lengvųjų automobilių), ir todėl jo galia didinti kainas turėjo aiškias ribas. Kartu Fordo automobilių realizacija būtų buvusi tokia pat masiška, jei kainos būtų didesnės, tarkime, trečdaliu. Tačiau automobiliai buvo parduodami labai maža kaina dėl dviejų priežasčių: jų gamyba vyko didėjančio rezultatyvumo sąlygomis ir šio tipo automobilių paklausa labai elastinga — paprastai kainos smukimas tuoj pat sukelia paklausos padidėjimą. Šitaip H. Fordas nusprendė, kad pelningiausia jam bus nerealizuoti savo monopolinės padėties ir nekelti automobilio kainos (neminint galimų etinių samprotavimų, kurie taip pat galėjo jį paveikti).

Laisvos konkurencijos sąlygomis individualus gamintojas gamina tol, kol jo ribiniai kaštai susilygina su jo produkto kaina. Kol tai nepasiekta, visada yra pelnas, kurį galima gauti, jei gamyba bus plečiama. Individualus gamintojas nieko nelaimi apribodamas savo gamybą ir vildamasis, kad tokiu atveju kaina pakils. Jis pasieks tik tiek, kad kiti gamintojai ims produkuoti daugiau. Kaina liks kokia buvusi, ir didesnį pelną gaus kiti gamintojai tokiu atveju, jei jų ribiniai kaštai neviršys kainos.

Monopolisto padėtis kitokia. Labai dažnai jis laimi apribodamas gamybą, nes neturi konkurentų, kurie gamintų daugiau ir numuštų kainą. Vadinasi, monopolistas nelinkęs sulyginti ribinius kaštus ir kainą. Jis aprėpia visą tos rūšies prekių gamybą, todėl jo gamybos svyravimai kainą paveiks. Kai jis nusprendžia parduoti daugiau, turi prisiminti, kad gaus mažiau ne tik už kiekvieną papildomą vienetą, bet ir už tokį patį gaminių kiekį, kokį jis pardavė anksčiau. Apskritai monopolistas didina gamybą tiktai tol, kol ribiniai kaštai tampa lygūs jo visuminių pajamų prieaugiui, o ne tol, kol ribiniai kaštai susilygina su kaina.