Tas faktas, kad firma turi monopoliją, nebūtinai reiškia, jog ji gali už savo prekę ar paslaugą imti aukščiausią galimą kainą. Mūsų dienomis dauguma didžiųjų pramonės korporacijų, turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelnus ne keldamos kainas vartotojams, o mažindamos gamybos kaštus: didelio masto gamyba ir koncentruodamos ją geriausią techniką turinčiose gamyklose, veikiančiose visu pajėgumu; išvengdamos išlaidžios konkurencijos reklamoje ir propagandoje bei standartizuodamos savo produktą arba paslaugas ir šitaip sudarydamos sąlygas bendrajam korporacijos produktyvumui didinti.
Dar daugiau, kiekvienas monopolistas turi atminti, kad, nustatydamas labai didelę kainą, jis paskatins naujų gamintojų atsiradimą arba paakins substitutų sukūrimą ir vartojimą, o greta viso šito, gali susilaukti ir valstybės įsikišimo vartotojams apsaugoti.
Todėl reikia daryti išvadą, kad kainų valdymas net ir labai galingos monopolijos atveju yra smarkiai ribotas. Žinoma, monopolistas gali nustatyti kainą, kokią tinkamas, bet bendra taisyklė tokia — itin didelė kaina galiausiai veiks jo nenaudai. Todėl kyla klausimas: kokia kaina monopolistas turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausias grynąsias pajamas, atsižvelgdamas į visas jam žinomas sąlygas (tarp jų ir į paklausos aplinkybes)?
Monopolistas, kaip ir kiekvienas kitas verslininkas, nori gauti didžiausią įmanomą pelną. Jis bandys parduoti savo produktą tokia kaina, kuri tikėtinai duos jam didžiausią bendrųjų pajamų perviršį bendrųjų kaštų atžvilgiu. Dėl to jis gali pasinaudoti dviem būdais: parduoti tiek produktų, kiek jis pats panorės, maža ir pirkėjui patrauklia kaina arba nustatyti paties sumanytą kainą nedidelei pasiūlai. Tačiau jis negali naudotis abiem būdais — negali parduoti tiek, kiek jis norėtų pagal jo pageidaujamą kainą. Jo produkcijos kaina, jei jis pats jos nenustatys, turi susidaryti (kaip kiekvieno kito gamintojo laisvos konkurencijos sąlygomis) atsižvelgiant į paklausą ir pasiūlą. Paklausa yra už monopolisto kontrolės ribų; vadinasi, dėmesį jis skirs pasiūlai arba kainai. Daugeliu atvejų jis apsispręs parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių — didesne. Nustatys jis didelę kainą ar ne, priklausys nuo to produkto paklausos elastingumo ir jo gamybos sąlygų, t. y. nuo to, ar jo įmonėse veikia didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo dėsnis.