Jei monopolistas, dirbantis didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jo produkcijos paklausa bus maža, gamyba liks nedidelė, o produkcijos vieneto kaštai dažniausiai bus didesni, negu esant didelei gamybos apimčiai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių pardavimas padidės tiek, kad pelnas iš padidėjusios apyvartos (gaunamas didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnio pelno, gaunamo dabar iš prekės vieneto esant mažesnei jos kainai.
Vadinasi, turėtų būti akivaizdu, kad pardavimas didžiausiomis kainomis arba pardavimas gausiausio galimo produkcijos kiekio nebūtinai duos monopolistui didžiausią pelną.
Jei monopolisto prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsningumas, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa, esant mažai kainai, garantuoja didžiausias grynąsias pajamas.
Jei monopolisto prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t. y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Egzistuojant substitutams, monopolistas negali smarkiai pakelti kainos, jei jis tų substitutų nekontroliuoja. Antraip paklausa pereis nuo jo produkto prie substitutų.
Netgi jei nėra substitutų, monopolistas, nustatęs labai didelę kainą neelastingos paklausos prekei, gali neišlaikyti tos kainos, nes yra pavojus susilaukti vyriausybės įsikišimo. Vyriausybė gali imtis pareguliuoti kainą taip, kad visuomenė nebūtų išnaudojama.
Iš viso to išplaukia, kad monopolinė kaina nebūtinai yra didelė kaina. Net paties monopolisto požiūriu kaina neturėtų būti didelė, nes, kai yra maža kaina, skatinanti paklausą, monopolistas gali padidinti savo gamybinio aparato efektyvumą ir pasiekti labai žemą kaštų lygį. Jis gali pelnytis iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu ir sutelkiant gamybą geriausia technika aprūpintose įmonėse, apsieinant be reklamos ir propagandos kaštų bei standartizuojant produkciją. Apskritai didelė paklausa, esant mažoms kainoms, padeda monopolistui kelti bendrąjį savo organizacijos efektyvumą. Trumpai kalbant, jis gali gauti visą įmanomą naudą iš masto ekonomijos.
Visa tai galime iliustruoti nurodydami plačiai žinomą automobilių fabrikantą, velionį Henrį Fordą (Henry Ford), kuris vienu metu turėjo tokią lengvųjų automobilių gamybos monopoliją, kad seno tipo „Fordo važiai” buvo žinomi praktiškai visame pasaulyje. Bet Fordo monopolija buvo apribota galimos substitutų konkurencijos (t. y. kitų firmų pigių lengvųjų automobilių), ir todėl jo galia didinti kainas turėjo aiškias ribas. Kartu Fordo automobilių realizacija būtų buvusi tokia pat masiška, jei kainos būtų didesnės, tarkime, trečdaliu. Tačiau automobiliai buvo parduodami labai maža kaina dėl dviejų priežasčių: jų gamyba vyko didėjančio rezultatyvumo sąlygomis ir šio tipo automobilių paklausa labai elastinga — paprastai kainos smukimas tuoj pat sukelia paklausos padidėjimą. Šitaip H. Fordas nusprendė, kad pelningiausia jam bus nerealizuoti savo monopolinės padėties ir nekelti automobilio kainos (neminint galimų etinių samprotavimų, kurie taip pat galėjo jį paveikti).
Laisvos konkurencijos sąlygomis individualus gamintojas gamina tol, kol jo ribiniai kaštai susilygina su jo produkto kaina. Kol tai nepasiekta, visada yra pelnas, kurį galima gauti, jei gamyba bus plečiama. Individualus gamintojas nieko nelaimi apribodamas savo gamybą ir vildamasis, kad tokiu atveju kaina pakils. Jis pasieks tik tiek, kad kiti gamintojai ims produkuoti daugiau. Kaina liks kokia buvusi, ir didesnį pelną gaus kiti gamintojai tokiu atveju, jei jų ribiniai kaštai neviršys kainos.
Monopolisto padėtis kitokia. Labai dažnai jis laimi apribodamas gamybą, nes neturi konkurentų, kurie gamintų daugiau ir numuštų kainą. Vadinasi, monopolistas nelinkęs sulyginti ribinius kaštus ir kainą. Jis aprėpia visą tos rūšies prekių gamybą, todėl jo gamybos svyravimai kainą paveiks. Kai jis nusprendžia parduoti daugiau, turi prisiminti, kad gaus mažiau ne tik už kiekvieną papildomą vienetą, bet ir už tokį patį gaminių kiekį, kokį jis pardavė anksčiau. Apskritai monopolistas didina gamybą tiktai tol, kol ribiniai kaštai tampa lygūs jo visuminių pajamų prieaugiui, o ne tol, kol ribiniai kaštai susilygina su kaina.