Įmonės rūšis (teisinė forma) nulemia daugybę valdymo ir finansavimo aspektų. Pirmiausia, tai asmeninė verslininkų atsakomybė dėl apmokamų sąskaitų ir pelno paskirstymo.
Kaip yra žinoma, personalinėje įmonėje visas turtas priklauso savininkui, ūkinėje bendrijoje turtas paskirstomas atskiriems kompanionams pagal įdėto įnašo dydį, akcinėse bendrovėse įmonės savininkai yra asmenys, įsigiję jos akcijų.
Personalinės įmonės savininko nuosavybė apibūdintina terminu kapitalas, ūkinės bendrijos nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai, akcinėje bendrovėje savininkų (investuotojų) įdėti pinigai vadinami akciniu kapitalu.
Normaliai dirbančios įmonės kasmet gauna pelną arba turto prieaugį.
Akcinėje bendrovėje akcininkų nuosavybė skirstoma į nepaskirstytą pelną ir akcinį kapitalą todėl, kad yra skirtingi šių dalių formavimo šaltiniai: akcinis kapitalas, rodantis akcininkų įdėtą turtą ir nepaskirstytas pelnas – turto prieaugį iš įmonės veiklos.
Kai bendrovei trūksta apyvartinių lėšų arba jų reikia investicijoms, gali reikti didinti įstatinį kapitalą. Tuomet akcininkų susirinkimas turi priimti sprendimą didinti įstatinį kapitalą papildomais įnašais, išleidžiant naujas akcijas. Įstatinį kapitalą gali reikėti padidinti ir susikaupus rezervinėms lėšoms.
Turto sudėtį pagal nuosavybę apibūdina įmonės finansų struktūra, parodanti kokia dalis priklauso savininkams (investuotojams) ir kokia skolintojams.
Priimant sprendimą finansuoti, iš anksto numatytina, kiek pinigų sudarys investuotojų lėšos ir kiek jų reikės pasiskolinti (imti paskolas).
Santykis tarp šių dviejų dydžių vadinamas finansiniu svertu.
Garsūs JAV specialistai Modiljanis Frankas (Modigliani Franco) ir Mileris Mertonas (Miller Merton) teigia, kad įmonės vertė nuo šio sverto nepriklauso, ir vienintelis nuosavo bei skolinto kapitalo struktūros pokyčių poveikis yra mokėjimų dividendams ir palūkanoms santykio pasikeitimas. Kuo įmonė daugiau skolinasi, tuo jai reikia daugiau mokėti palūkanų ir mažiau lėšų lieka dividendams. Tačiau pasiskolinus daugiau, dažnai galima įgyvendinti pelningesnius projektus. Nepaisant to, pernelyg daug skolintis rizikinga, – neįvykdžius įsipareigojimų bankui iškyla finansinių sunkumų ir bankroto grėsmė.
Atsižvelgdami į tai, komerciniai bankai, norėdami užtikrinti paskolų saugumą, dažnai reikalauja, kad nuosavo ir skolinto kapitalo dalys būtų maždaug lygios arba nuosavas kapitalas būtų didesnis.
Vakarų šalyse toks sverto lygis vadinamas „auksine investicijų finansavimo taisykle”.
Tačiau šitoks santykis sėkmingai įgyvendinamas tik smulkiame versle, nors ir čia dažnai pasitaiko nukrypimų. Todėl tarptautinėje praktikoje bankai taiko taisyklę, pagal kurią nuosavo ir skolinto kapitalo santykis procentais sudaro 30:70, išimtiniais atvejais – 20:80, tačiau tik tuo atveju, jei investicijų poreikis įtikinamai pagrindžiamas ekonomiškai (jų atsipirkimo ir pelningumo prasme).
Lietuvos sąlygomis nemažai įmonių turi ribotus nuosavus išteklius, bankų paskolų palūkanos palyginti didelės, pinigų srautų prognozės nebūtinai patikimos ir optimistiškos, kreditai, ypač lengvatiniai, ne visada prieinami. Todėl gali būti pasirenkamas ir kitoks, negu nurodyta, sverto lygis. Visais atvejais yra ne pro šalį pasidomėti, kaip keičiasi palūkanų padengimo koeficientas.
Skolintis reikėtų atsargiai, tačiau jei papildomai skolintis vis tiek tenka, reikėtų orientuotis į tai, ką daro kiti tos pačios šakos (veikios) verslininkai arba į vidutinį šakos (veiklos) sverto lygį. Ženkliai viršyti šį lygį tikrai rizikinga.
Tačiau didelės rizikos padeda išvengti ir Lietuvoje šiuo metu plačiai praktikuojamas bankų reikalavimas, kad paskolų užstatas – įmonės nekilnojamasis turtas būtų kelis kartus didesnis už išduodamą paskolą. Patirtis rodo, kad, laikantis šios nuostatos, finansinis svertas neviršija anksčiau įvardytų jo ribų.